Per sąmonės akį

Tai žvilgsnis į sąmonės centrą – ne į išorę, o į vidų. Šio kūrinio gelmėje pulsuoja tamsi forma, primenanti vyzdį, sūkurį ar juodąją skylę. Tai sąmonės akis, stebinti ne pasaulį, o pačią save.

Spalvos čia virpa tarsi gyva materija – žalsvai gelsvi tonai primena augimą, gamtos ritmą, tačiau centre išlieka įtampa. Šis darbas kalba apie akimirką, kai sąmonė susiduria su savimi – kai nutyla triukšmas, ištirpsta formos, ir lieka vienas klausimas: kas stebi?

Iš šio klausimo gimsta mintys, baimės, atsakymai ir tyla.